KVANTINIS ŠUOLIS
Atsiliepimai
Pasidalinsiu. Aš pasikeičiau nerealiai!
Pirmiausia- aš niekur nebebėgu, atrodo net nebemoku skubėti.
(Tik vairuojant prasimuša)
Pati nemoku apsakyti tos būsenos, bet atrodo, kad iš vidaus šviečiu ir spinduliuoju. Niekas manęs nebenervina, į viską reguoju ramiai.
Išmokau dėkoti už tai ką turiu, už galimybes, už kritiką (nebeįrodinėju, kad aš būtinai teisi).
Dirbau aš visada su lengvumu, bet dabar dar kitaip. Ir anksčiau atrodė mylėjau žmones, bet dabar irgi kitaip, nieko nebeteisiu, nekriritikuoju.
Pasikeitė bendravimas ir su kolektyvu, ir su vaikais.
Išmokau suprasti savo emocijas, išsakyti davo poreikius, nepiršti savo tiesos, atsiriboti nuo neigiamų emocijų, nebūti nepatinkančioje aplinkoje, išmokau kantybės. Atsakomybę už savo gyvenimą jau buvau išmokus priimti, bet išmokau neatidėlioti ir keisti, kas nepatinka; nekrist į aukos poziciją ir paprašyti pagalbos.
Beveik nebesikeikiu
Pasitikiu visata labiau nei bet kada ir nežinau, kas bus toliau, bet su kiekviena diena aš sau vis labiau patinku.
Išmokau išsakyti savo nuomonę, o ne prositaikyti prie kitų. Ir išvis išmokau reikšti savo mintis, parašyti atsiliepimus, pagirti.
Ačiū Valentina Winnicki Whiteტ ტაბბი
P.S. Asmeninei konsultacijai buvau nepasiruošus, nes per klaidą rezervavau du laikus ir buvau užfiksavus tolimesį
Sveiki! tikrai esu truputį atitolusi, bet iš kitos pusės džiugina kas vyksta Vienas iš mano įvykių, kuris įvyko pravedžiau mokymus 4meistrams. Šiems meistrams labai bijojau vesti mokymus, nes jie stiprūs ir jau kuris laikas dirbantys savo srityje, todėl žinantys tikrai daug ir tikrai buvo minčių, ką gi aš jiems naujo papasakosiu
Tikrai tuo metu, kai vedžiau galvojau, kad nepriėjau prie jų, atsirado kritikas, kad nemoku paaiškinti ar tinkamai prieiti prie žmogaus. Po mokymų 2val. tiesiog sėdėjau vienoje vietoje, nes neturėjau visai jėgų, jaučiausi išsitaškiusi ir pradėjo lįsti mintys, kad turbūt tai ne mano
Beeeet po keletos dienų gavau atgalinį ryšį iš meistrų ir tada pajutau, kad kažkas atsirišo, nemoku paaiškinti kas, bet toks jausmas, kad atsilaisvino kažkokia ilgai laikyta styga
Savaitės bėgyje parašė kitas meistras, tiesiog pagal rekomendacijas, kad nori pas mane mokymų.
Nežinau kaip paaiškinti, bet pajutau galią, kurios niekada nebuvau pajutusi, kad man nereikia taškytis ir bandyti pasauliui įrodinėti kokia aš faina, nes pasaulis tai jau seniai matė, tiesiog šį kartą aš patikėjau pati savimi. Taip pat mano gyvenime vėl vyksta pasimatymų maratonas tikrai daugelyje sričių jaučiu perversmą, bet turbūt pats didžiausias perversmas, kad pradėjau savimi IŠ TIKRŲJŲ tikėti
O aš šioje programoje daugiau išlikau stebėtoja, tikrai dar daug darbo turiu viską pabaigti iki galo ir tikrai pabaigsiu! Bet Jūsų pasidalinimai ir patirtys visada motyvuodavo Aišku, negaliu sakyti, kad neįvyko pokyčių gyvenime. Įvyko ir labai dauge
– Pagaliau po ilgo laiko girdžiu save, bet taip iš tikrųjų. Nebedarau neapgalvotų ar spontaniškų sprendimų.
Gyvenu savo gyvenimą. Turbūt jau nebeturiu energijos, bet dar labiau nebenoriu kištis ar padėti neprašant kitiems jų gyvenimuose.
– Drąsiau, netgi stipriai drąsiau einu per savo baimes. Tiesiog atėjo paprastas suvokimas, kad visas sienas pasistačiau pati, pati jas galiu ir nuversti.
– Santykis su tėvais. Čia turbūt buvo vienas įdomiausių procesų. Esu labai dėkinga savo tėvams, už patirtis ir pamokas, kurias iš jų gavau ir gaunu.
– Finansai. Čia dar turiu kur tobulėti ir augti, tačiau matau daug didesnį stabilumą.
Didžiausias AČIŪ Tau Valentina Winnicki White už šią kelionę, už vedimą ir parodymą, kad viską įmanoma gyvenime pasiekti!!
Dėkoju ir iki kitų pasimatymų!
Sveiki, aš pojūčius pradėjau jausti nuo pat rugsėjo, nors dar nestudijavau kurso medžiagos. Rugsėjis emociškai buvo labai sudėtingas, nors realių priežasčių tam dabar nematau. Po įvadinio kurso susimaišė miegas, atsirado daugiau nemigos arba nuovargio, kurį kalneliais keitė smulkios mano kantrybę bandančios situacijos ir begalinė energija, kurios nebuvau jautusi jau seniai. Atrodė, taip lengva viska daryti kitaip. Apskritai, atsirado daugiau savistabos, noras prisiimti atsakomybę, pripažinimas, kokia esu reikli sau ir aplinkai plius perfekcionistė kontrolierė. Manyje labiausiai atliepė tai, kad aš nesu emocija, kad tai tik energija ir kad aš noriu ją rasti kūne, tik tai sekėsi gan sunkiai. Atrodo, viską pripažinau, bet kartu aplinka (t.y AŠ) stabdė gilintis į kurso medžiagą: močiutės netektis, dukros susirgimas. Kurso metu suvokiau dvi savo traumines patirtis: savo kūno nepriėmimą dėl liekno sudėjimo ir jaunystėje patirtų patyčių. Ir antra, mačiau, kaip onkologine liga sirgo mano tėtis, kuris iškeliavo per mano gimtadienį. Atrodo, jį paleidau, bet pripažįstu, kad tos patirties – ne. Kai suserga man artimas žmogus, reaguoju neadekvačiai, t. y. vos ne kiekvienu atveju grįžtu į tėčio sirgimo patirtį, stebiu ir reaguoju kaip tanketė. Ir ką gi, jei aš noriu pokyčio, šiuo metu gaunu staigią dukros ligą, kai ne tik karščiuojama kaip niekada anksčiau, o esame ligoninės intensyviosios terapijos skyriuje. Veiksmingas gydymas skirtas, bet kad nebūtų mažai, dar gauname virškinimo ir žarnyno iššūkių. Tai va… viskas susiveda, kad kelias dienas varau per didžiausią savo baimę, atrodo ne į ugnį, bet esu ištisai ugnyje. Baimės jausmas aiškus kūne kaip niekada, skrandžio sritis ir net laikysena atrodo susiraukusi. Tik šiandien pavyko prisiimti atsakomybę, kad aš atsakinga už savo savijautą ir pripažinti, kad pamoka neeilinė ir esu pasiryžusi ją išmokti. Tad šiuo metu esu dėkinga medikams, kurie mumis rūpinasi, esu dėkinga Valentinai už įrankius ir jums visiems už buvimą šiame kurse, esu dėkinga sau, kad ir sustodama, bet negrįžtu atgal. Ir labai laukiu Valentinos sesijos, kurios data artėja. Blema, žmonės, vertinkime tai, ką turime, nesusikurkime savo nesąmonių, kurias reikia išvalyti panašiomis pamokomis ir AČIŪ